Viltis, tikėjimas/abejingumas, nusivylimas – nesibaigianti dualistinio pasaulio pusiausvira, blaškymasis iš vieno kraštutinumo į kitą. Kodėl turime sugriauti tai ką turime, kad suprastume, jog iš atskirų gabalų jau nebesukursi harmonijos ir darnos?

VU teatro Kinetinės trupės aktoriai analizuoja žmogiškojo paradokso šaknis: kodėl negalime džiaugtis tuo, ką turime? Kodėl būtina sudaužyti laikrodį, kad sužinotum, kas yra laikas? Kodėl mums duotą pasaulį ardome į dantračius? Mes – pasaulio viešpačiai ir jo naikintojai, pavargę kūnai ir niekuo nebetikintys protai. Sumaištis: „kiekvienas už save, o Dievas prieš visus“. Bet ar tebėra tikima, jog, kai nebegalės būti blogiau, kas nors mus išgelbės, atkurs pirminę, tikrąją, pasaulio tvarką? O kodėl reikia laukti to paskutinio momento? Kam šokti nuo namo stogo su viltimi, kad kas nors kitas pagaus? 

Gal tuo metu Dievas ilsisi – sekmadienis?