spektakliai >> puikios dienos pradžia

Nuotraukos iš spektaklio fotosesijos Režisierius ir choreografas – Andrius Pulkauninkas Vaidina: Martynas Enčius (expertas) Vytautas Juodis (angelas) Rokas Levinskas (expertas) Eglė Obcarskaitė (nukaršusi hipė iš indijos parduotuvės) Sandra Vasilevskaja (buvusi balerina) Ieva Žemaitytė (buvusi sexelė) Muzika - rinktinė Video - M. Enčius Scenografija ir kostiumai - rinktiniai Premjera: 2006 m. Vasario 14 d.

Kokią jūs įsivaizduojate puikią dieną? Nepramiegoti, neužstrigti transporto kamštyje, nesusirieti su kolegomis, gauti puokštę lauko gėlių nuo mylimo vaikino ar sušlamšti skanią vakarienę, paruoštą nuostabios merginos, užleisti sėdimą vietą troleibuse invalidams ir vyresnio amžiaus žmonėms? Vilniaus universiteto teatralai sako NE – ne tokia yra puiki diena šiuolaikiniam žmogui. Pastarojo puikią dieną, anot universiteto teatre Andriaus Pulkauninko trupėje vaidinančių studentų, geriausiai atspindi krentantys lėktuvai, teroristų išpuoliai, baltieji palaimos milteliai ir amžinai besitęsiantis realybės šou „Noriu būti žvaigžde“ – frazė, taip lengvai tapatinama su ankstesne „Noriu, kad mane mylėtų“. Būtent tokią puikią dieną studentai ėmė ir pavaizdavo naujame VU teatro A.Pulkauninko trupės spektaklyje „Puikios dienos pradžia“. Spektaklio eskizas (pavadinimu „Klaustrofilija“) buvo pristatytas dar gegužės mėnesį VU vykusiame tarptautiniame universitetų teatrų forume ir tuomet sulaukė labai įvairių vertinimų. Vieni žiūrovai buvo sužavėti, kiti – pasipiktinę. Tačiau visi sutiko, kad toks teatras Lietuvos padangėje nėra įprastas reiškinys. Todėl daug kam atrodo, jog jis sunkiai įspraudžiamas į tradicinio teatro apibūdinimo rėmus. Tačiau tai ir nėra tradicinis teatras. VU studentai mėgaujasi kurdami tai, kas užsienyje vadinama performing art. Kaip teigia spektaklio režisierius ir choreografas A.Pulkauninkas, spektaklis pagrįstas šiuolaikinėmis aktualijomis. O tai – seksas, narkotikai, terorizmas... Tik terorizmas spektaklyje ironizuojamas kaip angelas, narkotikai – kaip dangiškoji mana, o meilė – kaip reklaminis šūkis.“Siužetas vystosi mažame provincijos miestelyje, kurio sotų snaudulį sudrumsčia gyvenamajame kvartale nukritęs lėktuvas. Vietoj rytinio laikraščio pro langą įskrenda angelas, kuris užveda virtinę suaugusių žmonių žaidimų. Šie žmonės – tai tie, kurie geba matyti vien savo nevykėlišką siekį išgarsėti, išsiveržti iš kasdienės aplinkos, garbinti kažką ar patiems tapti kulto objektais. Kartais užtenka tik iššūkio, kad nukristų apsimetinėjimo dekoracija ir atsiskleistų žmonių tikroji esatis,nuplėšdama tariamojo gerbūvio nuobodulį ir snaudulį paversdama košmaru. Juk ne viskas, kas krenta iš dangaus yra angelai, byranti dangaus mana ne būtinai sukelia palaimą ir euforiją, o seksas negali atstoti meilės“ – sako A.Pulkauninkas. Visgi studentai nebūtų studentai, jei į tokį šiuolaikinį pasaulį nepažvelgtų su gero – tiesa, gal šiek tiek juodo – humoro doze. Todėl jie su šypsena vaizduoja kaip tūlas vaikinas žada nukabinti dangų padovanoti jūrą (ir todėl pasimatymo metu išskleidžia fototapetą „Vaizdas į jūrą“) naiviai merginai, besitikinčiai, jog šis gražuolis – tai jos princas. Visa tai – tik apsimetinėjimas, todėl nereikia verkti kai iš tiesų tūlas vaikinas tiesiog nusiplauna „užstatęs“ ex-mylimajai vaiką. Tuo tarpu kitas veikėjas scenoje taip drovisi merginų draugijos (ypač jei jos alkoholikės), jog „guostis“ bėga pripučiamai lėlei. Šios kasdienio gyvenimo aktualijos rodomos iki baltumo švarioje, estetizuotoje erdvėje – scenoje. Ir ne nusitrynusių žodžių, o judesių ir šokio pagalba. Todėl spektaklis yra skirtas tiek trokštantiems išvysti menišką reginį, tiek kartu pasišaipyti iš banalaus kasdienio gyvenimo kuriozų.