A. Pulkauninko kinetinės trupės ir R. Gelgautienės vadovaujamo Akademinio choro bendras projektas. Tai Dž. Geršvino "Summertime" ir D. Vertovo filmo "Žmogus su kino kamera" interpretacija. Šiuolaikinio šokio, kino meno ir chorinio dainavimo sintezė - tai žmonių viltys ir tikėjimai geresne ateitimi, noras nugalėti likimą ir sukurti utoponę gerovę tolyje, ignoruojant dabartį. Masė bėgančių, lekiančių žmonių, savanoriškai besikinkančių į progreso jungą, aukojančių savo gyvenimą vardan ideologijos. Nors tai ir 1929 m. kadrai, bet kaip tai panašu į šiandieną: vėl distancija vardan utopijos, asmenybės aukojimas vardan sistemos. Ironiška, bet progresas vis dar užburia, vis dar aukoja aukas tarp savo targeto - vartojimo mašinos dantračių - ateities vizijos vardan. Kada atsigręšime į dabartį? kada pamatysime save, o ne sistemą? kada pamatysime, kad progresas - tik iliuzija?