Šamanistinė kelionė po žmogaus sąmonės ir pasąmonės klejones inicijuojant berniuką i vyrus. Auka aukojama dvasiai ir jei įvyks kas ne taip, milijonų protėvių kartos bus pasmerktos elgetiškai egzistencijai, o dvasia iš geranoriškos transformuosis i demoną, kuris siautės, virsdamas stichine nelaime kraštui ir katastrofa žmonėms bandantiems prisišaukti palaiminimą. Slidus kelias, oi slidus...
Ši istorija prasideda tada, kai dvasia įniršusi, dvasia siautėja. Ignacas - realus žmogėdra, ironiškai išeina i darbą, o jau ta kelionė tikrai verta Homero plunksnos. Pasaulio, kur Kražių motina, persigalvoja savižudžio kelyje, taciau ramiai atima gyvybę savo sūnums. Kažkas iš tiesų su šiuo pasauliu yra ne taip, aukojimas ivykdytas neteisingai...

"Visada buvau prieš, kad šiuolaikinis scenos menas būtų vien graži abstrakcija, skirta juokinti pavargusius kontoros darbuotojus, atpalaiduoti juos nuo darbo įtampos. Palieku šią misiją kitiems giliaminčiams abstrahuotojams, man svarbu kurti universalią kalbą nenaudojant žodžių, kuria galėčiau kalbėti su žiūrovu apie aktualias nūdienos problemas. Svarbu, kad teatras nevirstų lėkšta televizija, į kurią dėbso abejingas visko persisotinęs žmogus, šiukšlindamas ir taip užterštą savo atmintį. Aš siekiu supurtyti žiūrovą, na gal ne labai smarkiai, pakelti nuo kėdės ir papurtyti, kad jis pabustų ir nors kiek pagalvotų, kad pasaulis nėra vien nesibaigiantis gerbūvis, kuris virsta dar geresniu gerumu, kad yra kažkas daugiau, ne vien begalinis lėkimas ir godulys, kad žmogų sudaro ne tik begalinė kišenė, kuria jis valgo ir tuštinasi pinigais, o yra ir kitos kūno dalys, galinčios atrasti krentančios smilties grožį, pajusti ryšį, apčiuopti neapčiuopiamą santykį, sugauti niuansą, tuo pačiu nekartojant jau seniai nuvalkiotų geometrinių šokio formų, kurių gražumas yra toks, nes už mus kažkas nusprendė, kad tai yra gražu. Kas pasakė, kad penki žmonės, vienu metu pakeliantys koją, yra gražesni už skirtingai mostaguojančius kojomis, ar tiesios rankos yra geresnės už sulenktas skirtingai?

Nauju spektakliu kalbu apie žmogaus tamsiuosius užkulisius, jo paradoksalias baimes, kurios yra jo dorybės, pergyvenimus, kurie sukelia netikrumą nūdienoje. Nepasitikėjimas ritualizuota realybe inicijuoja dvasios brandą, o šamanistinė dabarties traktuotė, kur perdėtas erotizmas susivelia su archetipiniais prietarais, tiesą išverčia į kitą pusę, kaip Mebijaus lapas visatos laiką ir erdvę ištaško nesibaigiančiame chaose. Tobula gyvenimo fazė sukuria netobulumą, kas daro ją tobulą ir tuo pačiu metu absurdišką."

(A.Pulkauninkas)

Tai koks vis dėl to yra garsas, kai plojama viena ranka?