spektakliai >> DIEVIŠKOJI PLIAUSKA (butoh šokio spektaklis)

Nuotraukos iš spektaklio Idėjos autorius ir atlikėjas – Andrius Pulkauninkas Muzika – Ai.On Video – Rokas Tarabilda Premjera: 2003 m. Rugsėjo mėn.

Choreografas ir šokėjas Andrius Pulkauninkas – pirmasis Lietuvoje, nuosekliai mūsų publikai pristatantis vieną šiuolaikiškiausių ir naujausių scenos menų formų – butoh [buto] šokį, talpinantį savyje tradicinio japonų teatro menų, vokiškojo ekspresionistinio šokio bei moderniųjų teatrinių formų (perfomansų, hepeningų) elementus. Kilęs Japonijoje po II pasaulinio karo (pirmą kartą parodytas 1959 m.) kaip tradicinės japonų kultūros priešprieša, atsakas į atominių bombų atakas, radikaliai pakitusią visuomeninę situaciją, dabar jau charakterizuojamas kaip postindustrinės visuomenės atspindys, butoh šokis,kalbant apie jo priskyrimą scenos menams, vis dar yra vertinamas gana prieštaringai. Visų pirma – dėl pačios formos specifikos. Pagrindiniu iškeldamas principą “čia ir dabar”, jis susitelkia ties improvizacijos svarba – nėra jokių nustatytų šokio technikos, konkrečių judesių reikalavimų, veikiau atvirkščiai – butoh esmė yra šokis pats savaime kaip šokėjo išraiška, neribojama techninių taisyklių ar net terminų. Nors dauguma butoh atlikėjų pasirodymams kūną grimuoja baltai, tačiau tai taip pat nėra auksinė taisyklė. Taip pat kaip kostiumai, kurių įvairovė gali svyruoti nuo ypatingų specialiai siūtų kostiumų iki paprastų triko ar net visiškai nuogo kūno. Apribojimas gali būti nebent faktas, jog butoh vis dėlto priskiriamas minimalistinėms scenos menų formoms. Nors, tarkim, atlikėjų scenoje gali būti įvairus skaičius – tiek vienas, tiek dešimties ar daugiau šokėjų grupė. Pasirenkama problematika – kiekvieno jų individualus požiūris į pasaulį ir todėl nediktuoja “universalių bei objektyvių tiesų”. Kiekvienas butoh pasirodymas yra unikalus ir nebegali būti pakartotas. Todėl sakoma, kad butoh stilių yra beveik tiek pat, kiek ir atlikėjų. Anot vieno jų – A.Pulkauninko, – “Jei šokėjas staiga suvokia galvojantis, jog tuoj judės į kairę, jis būtinai turi judėti į dešinę. Arba kitaip tariant – priešingai, nei reikalauja paties šokėjo ar žiūrovų įprasta, “dažniausiai pasitaikanti” logika, racionali vidinė dialektika”. Paties A.Pulkauninko pasirinkta “Dieviškosios pliauskos” tema – falocentrizmas feministiškėjančiame pasaulyje. Ar tas vienintelis ir nepakartojamas vyriškas pasididžiavimas vis dar ką nors reiškia? Spektaklis ekscentriškas ir vertinamas įvairiai. “Švedijoje ir Belgijoje sutiktas kaip puiki ironija, Lietuvoje buvo uždraustas rodyti “Menų spaustuvėje” už atvirą pornofiliją. Nekalbant apie tai, kad afišos Vilniaus gatvėse iškabodavo vos pusvalandį. Nesiimsiu spręsti, kas gera, o kas bloga. Tai – žiūrovo prerogatyva. Tačiau ger¹ supurtymą – garantuoju” – teigia A.Pulkauninkas.