spektakliai >> BJAURUSIS (fizinė-vizualinė H.K.Anderseno "Bjauriojo ančiuko" interpretacija)

Nuotraukos iš spektaklio Idėjos autorius, režisierius, dailininkas – Andrius Pulkauninkas Vaidina: Karolina Alfavickaitė, Vytė Danilevičiūtė, Martynas Enčius, Vytautas Juodis, Rokas Levinskas, Eglė Obcarskaitė, Sandra Vasilevskaja, Ieva Žemaitytė Muziką atlieka: Andrius Pulkauninkas, Rytis Šiautkulis DVD: Rokas Tarabilda Premjera: 2004 m. Spalio 2 d.

A.PULKAUNINKAS: “Šiuolaikiška H.Anderseno interpretacija, mažai ką bendra turinti su originalu. Nebent tai, kad ančiukas yra moteris, o kelionė prasideda DJ Ispaniškos anties tūselyje, per “top vištides”, prekybos centro brukamas prievartines nuolaidas, “nuogas vištas” ir narkomanines haliucinacijas. Dėl šios priežasties mes visi esame lakūnai, kad ir kokioje skylėje lindėtume. Atleisk man Hansai, bet tie gražūs lakai, kuomet buvo kurtas “Ančiukas” seniai virto šlykščia kasdienybe, kurios taip nesinori matyti.” --- “Bjaurusis ančiukas” – viena žymiausių H.K.Anderseno pasakų. Tačiau ar iš tiesų tai pasaka? Net jei atsakymas būtų “taip”, tuomet ar ji iš tiesų skirta vien vaikams, kaip įprasta manyti? A.Pulkauninko interpretacija yra bene pirmasis bandymas mūsų šalyje atskleisti, kiek iš tiesų aktuali, skaudi ir dažniausiai nutylima kūrinio tema yra suaugusiems. Gal dėl to tokios drąsios variacijos ja pirmiausia gali sukelti jei ne šleikštulį, tai bent atmetimo reakciją? To paties pobūdžio kaip ir viešai laužomi visuomenės tabu. Nors ir pastatytas pagal H.K.Anderseno sukurtą istoriją, “Bjaurusis” nesitelkia ties elementariu siužeto atpasakojimu ir tuo iškelia vieną ryškiausių postmoderniojo meno bruožų – naudojamų citatų ir metaforų suvokimas bei, galima teigti, jo reliatyvumas, priklauso nuo jas suvokiančiojo (šiuo atveju – žiūrovo) jau susiformavusio sąmonės fono. Kitaip tariant – skirtingų stebėtojų suvokimas ar atsakas į scenoje vykstantį veiksmą gali iš tiesų skirtis, tačiau kiekvienas jau bus vertingas savaime. Nėra universalios ir objektyvios tiesos. Tačiau yra metaforos, kurios koduoja tiek dabar, tiek prieš pusantro šimtmečio svarbias problemas. Jeigu vis dėlto tenka kalbėti apie pagrindinę spektaklio problemą, ja galima įvardinti individualaus, “kitokio” asmens situaciją apdulkėjusių taisyklių ir klišių visuomenėje. Spektaklį sudaro septynios scenos ir kiekvienos jų centre – pagrindinio veikėjo – Bjauriojo – susidūrimas su šaltu išoriniu pasauliu. Tiesa, dauguma scenų išlaiko siužetinę H.K.Anderseno sukurtą liniją – tarkim, jose vaizduojamas išsiritimas, susitikimas su ispaniška antimi (DJ Ispaniška antis), ančių medžioklė, senelės namas. Vis dėlto A.Pulkauninkas pateikia originalią pasakos atomazgos interpretaciją. “Bjauriojo ančiuko” išliekamąją vertę pirmiausia galima paaiškinti faktu, jog ši istorija – tai nuolat vykdomų moralinių vertybių paieškų pavyzdys. Tuomet “Bjaurusis”, atliekamas 8 įvairių Vilniaus universiteto fakultetų studentų bei dviejų muzikantų, gali būti vienas iš daugelio postmodernios ir todėl atviros mūsų kartos manifestų moralės ir vertybių tema.