Likęs penktadienio vakaro laikas buvo skirtas „teatrinės parodos“ eksponavimui. Ši, vienoje iš Kultūros centro dailės galerijos salių ir fojė įsikūrusi paroda, organizatorių sumanymu, turėjo tapti vienu iš festivalio atributu, o parodoje „įsitaisę“ objektai – savaip asocijuotis su teatru ir plėsti teatro mylėtojų-žiūrovų požiūrį į teatro, kaip garso, judesio ir spalvų-tūrių visumos kuriamo meninio reginio esmę. Tą „esmę“ parodoje dėliojo tiek ir netikėti žinomų teatro terminų įkūnijimai (neįgaliai bananinis „Vyšnių sodas“, alkoholinės dvasios „Dėdė Vania“, realistinės „Teatro sirenos“...), tiek ir pati žaidybinė parodos erdvė (daug kur žiūrovai turėjo patys dalyvaut kūrinio kūrimo ar bent įjungimo procese). Parodos koncepciją ir kūrinius sudėliojo trys dailininkai (E.D., D.T. ir J.Z.), jų kūrimo procesas garso įrašo pagalba taip pat tapo parodos eksponatu, tačiau, ka dangi tame kolektyviniame darbe buvo gana sunku atsekti kiekvieno iš „dėliotojų“ indėlį, visi parodos eksponatai buvo identifikuoti kaip sukurti „Nežinomo XXI a. pradžios dailininko“. Tiesą sakant, Kultūros centro galerijoje buvo nemažas kiekis kūrinių išvengusio to „Nežinomojo“ įvardijimo. Kalbu apie ten eksponuotą A. Smetonos gimnazijos moksleivių J. Striogos ir V. Lazarevo (mokyt. R. Zareckienė) fotografijų parodą, kurios fotografijos buvo padarytos naudojant tikrąsias „cameras obscuras“ (nedideles dėžutes su adata pradurtomis skylutėmis). Pasirodo, kad supermodernių ir sudėtingų skaitmeninių technologijų eroje, šios itin paprastos priemonės leidžia padaryti labai įdomias ir menine prasme kokybiškas nuotraukas.

Antroji, pagrindinė festivalio diena tradiciškai prasidėjo šeimininkų spektakliu – Ukmergės kultūros centro Kambario teatras pristatė L. Babanskio pjesę pagal G. G. Markeso apsakymą - „Mėlynojo šuns akys“ (rež. J. Zareckas). Spektaklyje siurrealistinėje realybėje rutuliojasi dviejų mylinčių žmonių santykiai, lengvu punktyru prabėga amžino meilės troškimo linija...

Kaip ganėtinai didelis kontrastas tylioms ir lėtoms „Mėlynojo šuns akims“ į Kultūros centro teatro „63 kėdės“ sceną įsiveržė Menų sintezės judėjimo „Sintezija“ spektaklis-performansas „in virus“ (tekstas - A. Biliūnaitės, garsas - V. Dieninio, šokis - VU kinetinio teatro). Pasirodymas iš tikro buvo siautulingas, perpildytas įvairių judesio metaforų, bet, deja, realaus menų sintezės proceso tikrai nepavyko pajausti – judesys užgožė garsą, jie abu – nustelbė poeziją, kuri „neišlaikiusi“ galop ir visai nutilo (techniniai nesklandumai). Tačiau šis menininkų-„sintezuotojų“ prisistatymas buvo jei ir nelabai stiprus, tai tikrai garsus ir įspūdingas.

Atėjo eilė ir tarptautiniam festivalio dėmeniui – didžiojoje scenoje monospektaklio pagalba su žiūrovu galynėjosi prancūzų aktorius J. M. Combelles (Luciole teatras). Jis pristatė D. Pennac pjesę “Merci” (Ačiū), režisuotą A. Cornuet. Pjesės fabulą sudaro aktoriaus, užlipusio į sceną atsiimti apdovanojimo, kalba, tad suprantama, kad pagrindinės spektaklio vertybės buvo „suslėptos“ jo tekste. Gerai, kad didžiąją spektaklio publikos dalį sudarė prancūziškai suprantantis jaunimas, tikėtina, kad jis turėjo didesnes galimybes įsiklausyti į spektaklio teksto „tonus ir pustonius“, įžiūrėti jame sukaišiotus „perliukus“, tačiau ir nemokantiems prancūzų kalbos buvo aišku, kad scenoje – savo darbo profesionalas. Apie tą bylojo aktoriaus kalbėsenos „aukštumos-žemumos“, pauzės, judėjimas scenoje, nemažiau imponavo ilgas ir kruopštus J. M. Combelles pasiruošimas spektakliui, scenos, šviesų studijos. Atrodo, kad šis spektaklis tikrai daug prisidėjo prie baimių, kad nelietuviškai vaidinamas spektaklis gali neturėti festivalyje žiūrovo, naikinimo.

Antrajam spektakliui-performansui pakvietusi „Sintezija“ gerokai pagerino savo įvaizdį menų sintezės prasme. „dega: žemė“ (audio: video: poezijos spektaklis, tekstas - J. Žeko, garsas - S. Cyplakov’o, vaizdas - J. Tertelio, šokis - A. Pulkauninko) taupiai pažėrė vaizdo, šokio ir poezijos, kiekviena iš šių spektaklio sudedamųjų savaip pildė kitas arba bent jau „skambėjo“ pati savaime. Nežinau ar iš tikro visi performanso kūrybiniai elementai susilydė į vienumą, bet bent jau reginys buvo vientisas ir tikrai paveikus žiūrovui.

Tačiau vis tik festivalio „vinis“ buvo ne „dega: žemė“... Truputį pailsėję derindami šviesas ir nešiodami kėdes, į didžiąją kultūros centro scena „išropojo“ A. Pulkauninko kinetinės trupės aktoriai ir pats režisierius A. Pulkauninkas (beje, prieš tai „pilnai atidirbęs“ performansuose). „Išropojo“ – gerąja prasme – įvairiapusė kūno plastika, žaidžiant su metaliniais dubenėliais (ir šliaužiojant) buvo stačiai fantastiška. Judesio spektaklis “GINOCHONDRIJA” nagrinėjo tariamo vyriškumo (machio kultūros) ir naujojo moteriškumo (feminizmo) problemas, tačiau tai atsidūrė lyg ir antrame plane – scenoje vis tik vyravo trijų žmonių judesio plastikos grožis (A. Pulkauninkas čia grojo „pirmuoju smuiku“), įvairiapusė kūnų samplaika, fantastiški jų deriniai... Gražu, puiku, įspūdinga!!!

Gražiai ir jaukiai vakarėjant, festivalis baigėsi teatro „JOT“ pasirodymu. Trys jauni kauniečiai pristatė S. Mrozek‘o pjesę „Vasaros diena“. Kambario teatro scenoje prieš metus „gimęs“ kolektyvas šikart išrodė tikrai gražiau. Nors, pabrėždami savo savivoką, jie teigė, kad pristato tik spektaklio eskizą, tačiau spektaklyje to eskiziškumo tikrai nebuvo labai daug, viskas susidėliojo į pakankamai gražų reginį, kuriame, tiesa, vis tik pagrindinį vaidmenį „atliko“ pjesės autorius. Tačiau, tikėtina, kad ilgainiui teatras sustiprins ir savo režisūrinius bei aktorinius pradus ir Kambario teatro studijoje (šiuos abu teatrus jungia truputis daugiau nei vien teatras) pamatysime dar brandesnius „JOT“ mylimo S. Mrozek‘o pastatymus.